Uodžiu, vadinasi jaučiu

Greta
Sausis 10, 2020

Uodžiu, vadinasi jaučiu

18/11/2022

Apskaičiuota, kad per 2022 metus pasauliniai parfumerijos produktų pardavimai pasieks 40,4 milijardų JAV dolerių. Akivaizdu, jog kvepalai yra geidžiamas šiuolaikinės visuomenės atributas – neįprastai nematerialus, sunkiai apčiuopiamas, efemeriškas... Kodėl uoslės lepinimas šiandien, vakar ir laiku toli atgal toks svarbus? Kokį giluminį poveikį aromatai turi žmogaus organizmui?

Uosti lygu jausti

Kvepalų psichologijos ekspertė, Brauno universiteto mokslų daktarė Rachel Herz uoslės pojūtį įvardija kaip gyvo organizmo vieną esminių išlikimo ir gyvavimo sąlygų. Knygoje „Geismo kvapas: paslaptingas uoslės pasaulis“ mokslininkė rašo: „Uoslės pojūtis išsivystė iš paprastos išlikimą užtikrinančios funkcijos ir tapo labai sudėtinga sistema, kuri nurodo eiti ar neiti, padeda ieškant maisto ar partnerio, kuriant socialines hierarchijas, vertinant, ar būti agresyviam ar baimingam, siekiant išvengti plėšrūnų, ir praverčia daugybėje kitų sudėtingų situacijų. Uoslė yra pagrindinis pojūtis, kuriuo kliaudamiesi dauguma gyvūnų orientuojasi pasaulyje.“ Mokslininkė aiškina, jog teigiamos emocijos, sukeliamos priimtino kvapo, skatina prisiartinti, veržtis pirmyn, užtikrina dauginimąsi, išlikimą. Taigi žmogui emocijos, sukeliamos kvapo, tapo tokiais pačiais priartėjimo ar vengimo kodais, kokius gyvūnams siunčia uodimas. Anot R. Herz, žmogaus gebėjimas patirti ir išreikšti emocijas išsivystė iš smegenų gebėjimo apdoroti kvapą. „Užuodžiu, todėl jaučiu“ –  reziumuoja kvapų psichologijos ekspertė.

Gilyn į aromaterapiją

Parfumerijos istorija byloja, jog nuo gilios senovės tikėta ne tik ritualinėmis, bet ir terapinėmis, gydomosiomis aromatų galiomis. Marie-Christine Grasse, vyriausioji Graso miesto muziejų kuratorė, savo knygoje „Kvepalai – pasaulinė istorija: nuo ištakų iki šių dienų“ ( angl. „Perfume A Global History: From the Origins to Today“) teigia, kad „kvepalai yra terapinėmis, estetinėmis ir ritualinėmis vertybėmis apdovanotas produktas. /.../ Sužadina atmintį, sujudina jausmus ir atveria dėvintįjį pasauliui.“ Pažymima, kad kvepalai pirmą kartą pasirodė senovės Mesopotamijos rašytiniuose dokumentuose trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje kvepiančių aliejų, kuriuos gyvi žmonės naudojo savo kūnams patepti, pavidalu. Daugelis senovės civilizacijų – Egipto, Kinijos ir Indijos – tūkstančius metų naudojo aromaterapiją gydymo ir sveikatinimo tikslais, siekdami teigiamo dvasinio, psichinio, fizinio poveikio. Kvapieji augalų junginiai naudoti įvairiems psichiniams ir fiziniams sutrikimams lengvinti: malšinti galvos ar kitus skausmus, gydyti egzemą, nemigą, virškinimo negalavimus. Taigi aromaterapijos samprata kilusi iš senovės kultūrų, kuriose tikėta gydomosiomis augalų savybėmis.

Tačiau ir šiandien aromaterapeutai tiki, o kai kurie moksliniai tyrimai pagrindžia, kad uoslės stimuliavimas tam tikrais kvapais žmogaus organizmui turi įvairialypį psichofiziologinį poveikį. Ištyrus vaistinius, aromatinius augalus (pavyzdžiui, levandą (bene daugiausiai mokslo dėmesio sulaukęs augalas), bergamotę, kmyną, eukaliptą, pelargoniją, kadagį, citrinžolę, mėtą, pipirmėtę, pušį, rozmariną, šalaviją, arbatmedį, čiobrelį ir kt.) atrasta, jog juose esti ne tik aromatinių, bet ir bioaktyvių komponentų, kurie veikia organizmo cheminius procesus, gali pakeisti nuotaiką, o sergant įvairiomis ligomis – paspartina gijimą.

Pasakyti, kad užuodžiame nosimi, nebūtų visai teisinga: nosimi tik įkvepiame ir nukreipiame orą, pilną kvapiųjų molekulių; kvapą „uostome“ nervinėmis ląstelėmis, o suvokiame galvos smegenimis.

Ar tikrai uodžiame nosimi?

Remiantis klestinčios nūdienos parfumerijos industrijos duomenimis, peršasi prielaida, jog kvepalai šiandien tapo viena iš dopamino – malonumo hormono stimuliavimo – formų. Kaip tai įmanoma? Gilinantis į uoslės sistemos veiklą, suvoksime, jog kvapas per uoslę veikia smegenis.  Uoslės gleivinė yra sritis, esanti viršutinėje ir užpakalinėje nosies ertmės dalyje, skirta kvapiosioms molekulėms aptikti. Uoslės receptorių ląstelėse yra plaušelių, kuriuose vyksta molekulinis kvapo priėmimas. Informacija per uoslę perduodama tiesiai į migdolinę smegenų dalį, kur vyksta uoslės interpretacija bei atsakas. Uoslės sensoriniai neuronai siunčia elektrinius signalus į smegenis. Uoslės sistemą apibūdina tiesioginiai ryšiai su smegenų struktūromis, susijusiomis su atmintimi ir emocijomis. Todėl tyrimais įrodyta, kad įvairių kvapų poveikis nuotaikai, fiziologijai ir elgesiui atsiranda dėl tiesioginio kvapo gebėjimo paveikti centrinę nervų sistemą. Tai argumentuoja, kodėl kvapai itin veikia įvairias psichines ir fizines žmogaus būsenas. Tad pasakyti, kad užuodžiame nosimi, nebūtų visai teisinga: nosimi tik įkvepiame ir nukreipiame orą, pilną kvapiųjų molekulių; kvapą „uostome“ nervinėmis ląstelėmis, o suvokiame galvos smegenimis.

Kvapų psichologė R. Helz turi dar gilesnį paaiškinimą neurologijos kontekste: „Neurologinis ryšys tarp uoslės pojūčio (olfaksijos) ir emocijų yra itin artimas. Smegenų sritys, atsakingos už uoslę ir emocijas, yra glaudžiai susijusios ir priklauso viena nuo kitos. Uoslė ir emocijos yra tame pačiame neuronų struktūrų tinkle, vadinamame limbine sistema. Pagrindinė limbinė struktūra, kuri sąveikauja su mūsų uodimo centru, yra migdolas. Migdolas – tai emocijų vieta smegenyse. /…/ Smegenų vaizdavimo tyrimai rodo, kad jaučiant kvapą suaktyvėja migdolas, ir kuo daugiau emocijų reakcija į kvapą sukelia, tuo jis aktyvesnis. Jokia kita jutimo sistema neturi tokios išskirtinės tiesioginės prieigos prie mūsų emocijas kontroliuojančios smegenų dalies.“

Mokslinė kvapo geometrija

R. Helz moksliškai kvapus apibūdina kaip sudėtingas chemines medžiagas, sudarytas iš tūkstančių skirtingų molekulių, pavyzdžiui, rožių kvapą sudaro 1200-1500. „Kad žmogus galėtų užuosti cheminę medžiagą, ji turi būti mažos molekulinės masės, laki, atspari vandeniui – tai leidžia prilipti prie uoslės receptorių. /.../ Su kiekvienu įkvėpimu ore esančios kvapo molekulės patenka į šnerves, o tada nukreipiamos aukštyn į nosies landas. /.../ Uoslės receptoriai išsidėstę dviejuose gelsvos gleivinės plotuose – olfaktoriniame epitelyje, esančiame maždaug 7 cm atstumu virš kiekvienos šnervės. Uoslės receptoriai yra olfaktorinių neuronų dendritų galuose. Mes turime apie 20 mln. uoslės receptorių. /…/ palyginus su 220 mln. uoslės receptorių, kuriuos turi šuo.“

Šitaip vaizdžiai apibūdintą sudėtingą kvapo suvokimo procesą ir poveikį smegenų veiklai bandyta objektyvizuoti elektrofiziologiniais tyrimais. Jie atskleidė, kad įvairūs kvapai iššaukia spontanišką smegenų veiklą ir pažinimo funkcijas, kurios matuojamos elektroencefalografu (EEG). Kai kurie aromatai šiuo įrenginiu ištirti įvairiais rakursais su skirtingomis žmonių grupėmis (žr. lentelę).  

Psichologinis poveikis – placebo efektas?  

Ekspertai nėra iki galo išsiaiškinę, kaip veikia aromaterapija. Tačiau kai kurios studijos iliustruoja, jog aromaterapija gali turėti naudos gydant sunkias psichines ligas. Ištirta, jog eteriniuose aliejuose esančios cheminės medžiagos gali suaktyvinti nosies kvapo receptorius, kurie siunčia žinutes į smegenų dalį, kuri kontroliuoja asmens nuotaiką. Nors šioje srityje nuolatos aktyviai dirbama, reikia daugiau išsamių tyrimų reziumuoti, ar aromaterapija gali padėti gydyti, pavyzdžiui, depresiją.

Neurologinį kvapo poveikį dar XVIII a. aiškino Dejeanas, remdamasis tuo, kad nosis yra arti smegenų. Anot tyrinėtojo,  „tai, kas yra jautru nosiai, susideda iš lakiųjų, subtilių, prasiskverbiančių dalių, kurios ne tik liečia uoslės nervą, bet ir pasklinda po visas smegenis“. Dejeanas rašė, kad „kvapų galia yra tiesiogiai susijusi su instinktyviais ir pirminiais santykiais, kuriuos jie sukelia; per amžius buvo manoma, kad jie neša mirtį, malonumą ar nepasitenkinimą“. Tokią istorinę hipotezę ir vaizdingą metaforą racionalizuoja šiuolaikinis mokslas bei medicina. Uoslės sistemos tyrėjai teigia, kad jos praradimas gali lemti lėtinių psichinių susirgimų radimąsi. Štai amerikiečių neuromokslininko Johno McGanno, įsitikinimu, medikai turėtų skirti kur kas didesnį dėmesį uoslės sutrikimams gydyti. Anot jo, kai kurie tyrimai rodo, kad uoslės netekimas gali turėti įtakos atminties sutrikimams bei iššaukti Alzheimerio ir Parkinsono ligas, todėl labai svarbu, kad medicinos pasaulis skirtų kuo didesnį dėmesį uoslės sistemos tyrimams.

Daugelis mokslininkai atitaria, jog reikšmingiausia kvapų informacija iš esmės nėra sąmoningai suvokiama, todėl, jei turima silpna uoslė, nereiškia, jog neskiriami kvapai. Tačiau jei uoslės sistema turi rimtų sutrikimų (ypač vaikams), tai trukdo suvokti realybės jausmą, dėl ko gali išsivystyti protinis atsilikimas, vaizduotės trūkumas. Todėl akcentuojama uoslės lavinimo ir stimuliavimo svarba smegenų veiklos aktyvavimui. Pavyzdžiui, JAV atliktas garsus tyrimas, kurio metu studentams duota kasdien pauostyti cinamono lazdelę. Po kurio laiko pastebėta, kad stebėjimo dalyviai daug geriau susidorojo su protinėmis užduotimis. Tuo tarpu japonų mokslininkai pastebėjo, kad žmonės, kasdien einantys pasivaikščioti po spygliuočių mišką, buvo kur kas pakilesnės nuotaikos. Išpopuliarinta išvada, jog spygliuočių kvapas mažina stresą. Štai kodėl prieš Kalėdas žmonės yra pakilesnės nuotaikos, jaučiasi laimingesni...

Kvapo psichofiziologinis efektas

Žmogaus organizme yra apie 300 aktyvių uoslės receptorių, kurie skirti aptikti tūkstančius skirtingų kvapiųjų medžiagų molekulių. Daug tyrimų įrodo, jog uoslė vaidina svarbų vaidmenį fiziologiniam nuotaikos, streso ir darbingumo poveikiui. Uoslės sistema atlieka pagrindinį vaidmenį centrinės nervų sistemos funkcijose, tad jos dirgikliai turi stiprų fiziologinį poveikį. Tuo ir pagrindžiamas aromaterapijos veiksmingumo žmogaus organizmui ir prielaidos, jog tam tikra esencija gali padėti mažinti kraujospūdį, raminti, gerinti miego kokybę, darbingumą, suteikti energijos, numalšinti pykinimą. Be to, tyrimais nustatyta, kad ilgalaikis kvapų įkvėpimas turi įtakos autonominės nervų sistemos parametrams ir smegenų būklei.              

R. Herz teigimu, „nėra mokslinių tyrimų, kad įkvėpus baltųjų santalų aromato, jų esencija būtų aptinkama kraujotakoje. Taigi kvapas tiesiogiai veikia psichologiją, ir per tai turi fiziologinį poveikį. Knygos „Geismo kvapas“ autorė teigia, kad „levandų emocinė asociacija yra atsipalaidavimas, mes „išmokome“ lygiai tai pat, kaip sužinojome, kad rožės kvepia, o skunsai dvokia. Išmokta asociacija gali turėti realias emocines ir fizines pasekmes, kurios savo ruožtu daro įtaką nuotaikai, mintims, elgesiui ir apskritai bendrai savijautai.“ Mokslininkės teigimu, kultūrinis mokymasis gali turėti įtakos konkrečiai emocinei reakcijai į kvapus. Aromatai keičia nuotaiką, ramina arba sujaudina dėl anksčiau susidarytų emocinių asociacijų, o ne dėl jiems būdingo narkotinio poveikio. Aromaterapijos teikiamas džiaugsmas yra uodžiančiojo galvoje, jį sukelia ne aromato poveikis, bet antrinės asmens asociacijos ir emocijos to kvapo atžvilgiu. Per asociacijas kvapus galima paversti emocijomis, o tada pakeisti pačias emocijas: daryti įtaką jausmams, mąstymui ir veiksmams. Teigiama, kad kvapas skatino tokį patį elgesį, koks buvo būdingas išgyvenant tą emociją. Taigi, teigiamos kvapų asociacijos gali daryti teigiamą emocinį poveikį, arba – atvirkščiai. „Intelektinės kompetencijos jausmą susiejus su konkrečiu kvapu /…/ gali padidėti nusiteikusių mokytis ar dirbti žmonių darbingumas. Kvapų ir emocijų sąsajas galima pritaikyti ir norint pagerinti socialinį elgesį stresinėje aplinkoje,“ – kvapų psichologijos studijoje reziumuoja R. Herz.      

Teigiamas aromatų poveikis neapsiriboja vien nuotaika; įtaka gali būti daroma ir fizinėms būsenoms. Žmonėms patinkantys aromatai gerina nuotaiką ir veikia teigiamai, o nepatinkantys paprastai blogina nuotaiką ir turi neigiamą arba neutralų poveikį. Mokslininkės teigimu, kad kvapus, tikėtina, galima veiksmingai panaudoti psichoterapijoje, padėti žmonėms įveikti nerimą. Pavyzdžiui, su ramybe siejamas kvapas gali pagelbėti nerimastingam žmogui atsipalaiduoti. Pažymėtina, kad kvapas ramins tada, jei uodžiančiajam turės teigiamas asociacijas. Asociacijos tarp emocijų ir kvapų priklauso nuo asmeninės patirties ir gali būti neprognozuojamos. Jei vienus jūros kvapas nuramins, išgyvenusiems cunamį jis gali sukelti potrauminio streso priepuolį.      

Uoslė – optimizmo sąlyga              

Jau akcentavome, jog, mokslo teigimu, kvapas yra tiesioginis ir vienas tiksliausių gyvų organizmų vedlių išlikimo, gerovės, malonumo link. Gerai funkcionuojanti uoslės sistema itin praturtina žmogaus gyvenimą, užtikrina puikią emocinę būklę (jau aptarėme, jog mūsų, žmonių, atveju pirminis uoslės kodas virto emocijomis, taigi uoslės pojūtis ir emocinis išgyvenimas iš esmės susieti). Todėl uoslės praradimas – anosmija, žmogaus psichinę sistemą gali nugramzdinti į pražūtingą emocinę prarają. O pažeisti ar prarasti uoslės sistemą yra gana paprasta. Traumos tikimybę iliustruoja R. Helz: „Smegenų dalis, būtent už uoslę atsakinga sritis – uodžiamasis stormuo ir uoslės žievė. Neuronus nosyje nuo uodžiamojo stormens smegenyse skiria labai plonas ir trapus kaulas, vadinamas akytąja plokštele. Ši plokštelė turi tūkstančius mažų angelių, pro kurias uoslės receptorinių neuronų galai (vadinami aksonais) patenka į smegenis. Patyrus stiprų smūgį į priekinę galvos dalį, akytoji plokštelė išmušama iš vietos, todėl nukertami per ją einantys gležni uoslės receptoriniai aksonai. /…/ Kai aksonai nutraukiami, uoslės nervas miršta ir uoslė prarandama visam laikui. Daugybė priekinės dalies galvos traumų gali baigtis uoslės praradimu.“  

Kvapų psichologė savo knygoje pasakoja, kaip garsus muzikos atlikėjas, turėjęs gurmaniškų polinkių, avarijos metu praradęs uoslę, ėmė grimzti į depresiją ir nusižudė. „Anosmiją sukeliantį galvos sužalojimą patyrę pacientai dažnai nurodo, kad prarado norą užsiimti malonia veikla, jaučia liūdesį, apetito stoką, miego sutrikimus, nebeturi motyvacijos, nesugeba susikaupti ir galvoja apie savižudybę. Šie simptomai – pagrindiniai depresijos diagnostikos kriterijai. Anosmiją turinčių žmonių tyrimai taip pat rodo, kad jų depresija progresuoja. Atlikus vieną tyrimą, kurio metu buvo lyginami po nelaimingų atsitikimų regą arba uoslę praradę žmonės, paaiškėjo, kad laikui bėgant uoslę praradusių pacientų emocinė būklė paprastai ir toliau prastėja,“ – rašo leidinio autorė.      

Įdomu, jog ir depresija gali sukelti uoslės praradimą. Sunkia depresija sergantys pacientai gydytojams dažnai skundžiasi staiga susilpnėjusiu gebėjimu užuosti kvapus. Tuo tarpu po gydymo antidepresantais pacientų jautrumas kvapams pagerėja.                

Taigi uodžiu, vadinasi jaučiu (esu – gyvybingas, laimingas)...

Autorystė: smartwellness.eu

Subscribe to our newsletter
Thank you! Your submission has been received!
Oops! Something went wrong while submitting the form.
Sveikatlaiškio prenumerata

Prenumeruokite autentiškas sveikatos naujienas

Paspausdami prenumeruoti jūs sutinkate su mūsų Privatumo Politika
Thank you! Your submission has been received!
Oops! Something went wrong while submitting the form.

Smartwellness

Naršymas mūsų svetainėje skatina būti sveikesniais. Autentiški, edukaciniai straipsniai, itin kruopščiai atrinktos sveikatinimo  knygos, filmai, įvairios sveikatinimo inovacijos, prietaisai, priemonės, programos yra skirti jūsų sveikesnei kasdienybei.

Smartwellness.eu turiniui įtakos nedaro rėmėjai, sveikatingumo produktų tiekėjai, pardavėjai ar partneriai - informacija platinama nepriklausomu interesu.

Autoriaus teisės © 2022 SmartWellness.eu. Visos teisės saugomos. Powered by Webflow.lt